Ne sykį esame girdėję, kad viešumoje reikia laikytis etiketo reikalavimų, kažkas pasielgė neetiškai ir pan. Žodžiu etiketas įprasta vadinti susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus. Viena iš svarbiausių bendravimo priemonių yra kalba, tad ir ji turi tilpti į etiketo rėmus.

Žmogus, patekęs į skirtingas situacijas, privalo greit susiorientuoti ir parinkti atitinkamas kalbos priemones. Vienos iš jų – pasisveikinimas, atsisveikinimas, padėka – jau lyg ir įprastos mums visiems ir nereikia sukti galvos, ką čia pasakius įėjus į patalpą pilną žmonių.

Bet yra ir sudėtingesnių situacijų, kai ne visada žinome, kokius žodžius dera parinkti. Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos!

Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų tariamą vis tą patį žodį užuojautos!

Argi taip jau būtina šios formulės įsikibus laikytis? Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuojauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!

Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos. Liūdžiu kartu su jumis. O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi labai pavargęs(-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafaretai – gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti – verksmas nepadės; nuo nelaimės nepabėgsi... – tik erzina kenčiantį žmogų, o ne guodžia.

Jei nerandate tinkamo užuojautos žodžio, geriau paspauskite nukentėjusiems ranką, priglauskite juos prie širdies tyliai, be žodžių. Graudus tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne visada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip moksladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą.

Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią prakalbą, – nederėtų!

Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė

Parengta pagal Lietuvių kalbos žinyno medžiagą