2018-ieji, pavadinti Simono Daukanto metais, jau perkopė į antrą pusę. Simonas Daukantas – ką jis mums reiškia, ką apie jį žinome? Akmenės krašto gyventojų mintys turbūt pirmiausia skrieja į Papilę, kur šis garsus istorikas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus ir atgulė amžinojo poilsio, kur miestelio aikštėje griežta ir didaktiška  XIX amžiaus švietėjo skulptūra tarytum iš senųjų amžių vis moko ir auklėja traukiančius pro šalį...

Minėdami Daukanto metus turime puikią progą praplėsti akiratį ir šią asmenybę pažinti ne tik pro istorijos, bet ir pro kalbos prizmę. Turbūt nedaugelis žino, kad šiuolaikinėje lietuvių kalboje vartojami žodžiai, tokie kaip laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai) kažkada buvo specialiai sugalvoti ir pasiūlyti žymaus rašytojo bei švietėjo Daukanto. Turbūt tik dėl išrankaus lietuvių požiūrio į kalbą nepaplito ir šiandien nevartojami šie kalbos kūrėjo naujadarai: karmūša (kautynės), aušrėnai (báltai), rūbdarbis (siuvėjas), vypsonė (spektaklis).

Daukantas pirmasis teoriškai apibrėžė, kuo skiriasi tauta nuo valstybės. Anot jo, tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai. Pasak Daukanto, būtent kalba yra pagrindinis tautos skiriamasis bruožas. Gali būti, kad šie vertybiniai postulatai davė pagrindo šaltiniuose aptinkamai gražiai legendai, kaip gyvendamas Vilniuje Daukantas nukeliavo prie Aušros Vartuose esančio stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo ir davė įžadą visus darbus rašyti lietuvių kalba. Toks vidinis įsipareigojimas buvo įvykdytas su kaupu – didysis lietuvių istorikas savo skambiausiuose veikaluose suteikė impulsą bei kilstelėjo lietuviškąjį žodį į naują lygį.

Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė