Istorija
Akmenės krašto enciklopedinis žodynas, kurį Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio metams parengė Akmenės rajono Garbės pilietis, kraštotyrininkas, žurnalistas, buvęs rajoninio laikraščio „Vienybė“ redaktorius Leopoldas Rozga, startavo 2018 metų lapkričio mėnesį. Akmenės krašto enciklopedinio žodyno administravimas pavestas Akmenės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai.
Visa, kuo šiandien turtingas ir kuo didžiuojasi Akmenės kraštas, radosi ne tuščioje vietoje. Kiekviena akmeniškių karta tęsė ir plėtojo savo tėvų ir protėvių darbus, tradicijas. Šiose vietose žmonių gyventa jau I mūsų eros tūkstantmetyje. Per daugelį amžių tarp gūdžių senovės miškų įsikūrė kaimai, kai kurie išaugo į miestelius ir miestus, juos sujungė keliai. Rajono teritorijoje aptinkama ir žemaičių protėvių, ir žiemgalių buities bei kultūros pėdsakų.
Bene seniausia žinia apie šią žemę laikomas 1229 m. Livonijos magistro žygio į Alsių kraštą aprašymas Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Istorikai mano, kad minima būtent Alsių vietovė, buvusi netoli Klykolių. Kai kurie mokslininkai abejoja, ar 1253 m. dokumentuose tikrai paminėti Papilė ir netoliese buvęs Dusų kaimas, tačiau 1359 m. kalavijuočiai prie Papilės tikrai kovęsi su žemaičių kariuomene ir patyrę didelių nuostolių.
Istorija lėmė Akmenės kraštui būti daugelio praeities karo įvykių liudininku. Didelių skriaudų kraštui ir jo žmonėms padarė švedų kariuomenė 1625-1626 ir 1656-1659 metais, dar skaudesnių sugriovimų paliko 1705 m. švedų ir lietuvių kautynės dešiniajame Ventos upės krante, buvo sudeginta jau nemaža Akmenė. Ne kartą šias apylinkes siaubė badas, maras ir kitokios epidemijos, 1736 m. Akmenėje bebuvo likę 16 gyventojų.
Tačiau atkaklūs ir darbštūs šio krašto žmonės užgydydavo karo žaizdas, vėl atstatydavo sugriautus namus. 1511 m. jau minimas Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms priklausęs Akmenės dvaras, 1531 m. karalius Žygimantas Senasis leido statyti Akmenės miestelį ir jame rengti turgus. 1561 m. miestelyje jau buvo 3 gatvės, jose 82 sklypai sodyboms. 1596 m. karalienė Ona leido Akmenėje statyti bažnyčią ir nurodė prie jos įsteigti mokyklą.
Akmenės kraštas buvo ir sukilimų prieš carinės Rusijos okupacinę valdžią verpetuose. Jo keliais žygiavo 1831 m. sukilėliai, o 1863 m. pavasario įvykiai aukso raidėmis įrašyti į visos Lietuvos istoriją. Tų metų kovo mėnesį Biliūniškių kaimo miškuose ginkluotų vyrų būrius ėmė telkti Šiaulių apskrities sukilėlių vadas Jonas Stanevičius. Jo kovotojai sėkmingai atlaikė reguliariosios kariuomenės atakas. Sukilėlių būriai veikė ir Suginčių, Klykolių, Akmenės apylinkėse. 1863 m. birželio 22 d. pergalingai baigėsi B. Dluskio-Jablonovskio vadovaujamų sukilėlių mūšis su reguliariąja Rusijos kariuomene Draginių miškuose, netoli Papilės. Lietuviškos spaudos draudimo laikais Papilės apylinkėse, Akmenėje ir kituose krašto kampeliuose veikė slaptos lietuviškos mokyklos, buvo platinama knygnešių atgabenta spauda.
Pirmasis pasaulinis karas į dešinįjį Ventos upėskrantą persirito 1915 m. balandžio mėnesį. Daugybė gyventojų buvo priversti pasitraukti į Rusijos gilumą. Okupuotame krašte kaizerinės kariuomenės valdžia įsteigė Dabikinės apskritį, kurios centras buvo V. Zubovo Dabikinės dvare. Skaudžių nuostolių šis kraštas patyrė 1940-1945 metais, kai buvo okupuotas Tarybų Sąjungos, paskui - hitlerinės Vokietijos kariuomenės. Kaudamosi su Vokietijos kariuomene, ginkluotosios pajėgos Akmenės kraštą pasiekė 1944 m. rugpjūčio 7 d., tačiau sutiko stiprų nuo Rygos atitrauktų Vokietijos tankų divizijų pasipriešinimą.
Tad frontas Akmenės krašte įsitvirtino daugiau kaip 2 mėnesiams. Kautynių ugnis sunaikino Kruopius, Papilę, nušlavė palatvijy prigludusį valsčiaus centrą Vegerius. Apie 10 metų truko ir daugelio aukų pareikalavo ginkluotas rezistentų pasipriešinimas sovietinei okupacinei valdžiai. Per jėgą įtvirtindama socialistinio ūkio modelį, sovietinė valdžia ištrėmė daugiau kaip 1000 dabartinio Akmenės rajono gyventojų, daug tremtinių žuvo nuo bado ir alinančio katorgininkų darbo ir jau nebeišvydo gimtinės.
Seniai žole užaugo apkasai ir kiti karo randai, subrendo naujos žmonių kartos. Krašto visuomenė aktyviai įsijungė į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo darbus, formuojasi nauji ūkininkų ūkiai, kuriasi verslai. Tačiau garbinga, nors ir skausminga, skriaudomis paženklinta istorija neliko pamirštąjį ugdo jaunosios kartos meilę ir pagarbą gimtinei.
