Visai neseniai visai netikėtoje vietoje teko susidurti su neatpažintu (tiesa, neskraidančiu) objektu – žodeliu idant. Kalbinio smalsumo vedama, nusprendžiau išsiaiškinti, kas jis toks ir ką čia veikia. 

Pasirodo, tai normalus lietuviškas tikslo šalutinių dėmenų jungtukas, tik dabartinėje kalboje jis labai retas, sakiniai su juo turi senovinį, knyginį atspalvį (turbūt dėl tos priežasties ir palaikiau jį neatpažintu objektu), pvz.: Kalbėk kalbėk, bet kiekvieną žodį dešimtį kartų pasverk, idant nemestum šešėlio ant tautos, kuri jau du tūkstančius metų žengia kančių ir šlovės keliu. Vyriausybės sudaryta darbo grupė laukė išvadų iš Teisingumo ministerijos, idant nepasiūlytų vyriausybei, nerekomenduotų vyriausybei neįveikiamų uždavinių.

Dabartinėje kalboje kur kas dažniau vartojamas jungtukas kad, plg.: pasverk žodį, idant nemestum šešėlio... ir pasverk žodį, kad nemestum šešėlio...

Vartosenoje pasitaiko panašių jungtuko idant klaidų kaip ir jungtuko kad, pvz.: Atsiskyrėlis stoja į kovą su gamta, idant įsiskverbti / idant įsiskverbus (turi būti idant įsiskverbtų, kad įsiskverbtų).

Jungtukas idant nevartotinas su bendratimi tikslui reikšti, vartotina: idant su tariamąja nuosaka; kad su tariamąja nuosaka; norint su bendratimi; norėdamas su bendratimi, pvz.: Žmonės rytą susirinko autobusų stoty, idant patraukti (taisoma idant patrauktų; kad patrauktų; norėdami patraukti) į pietvakarių pusę. Ant pakylos užlipo vakaro svečias, idant pranešti (taisoma idant praneštų; kad praneštų; norėdamas pranešti) gerą naujieną.

Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos informaciją parengė Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Greta Rimkutė