Atlikite eksperimentą – paprašykite, kad kas nors, su kuo daug bendraujate, paskaičiuotų, kiek kartų per dieną ar pusdienį pavartojote žodelį ir ir kiek bei. Greičiausiai pastarojo žodžio nepasakysite nei karto. O jeigu paskaitytumėte kokį savo neseniai rengtą raštą ar kitą dokumentą? Turbūt nustebtumėte pamatę, kad ten jungtuko bei knibždėte knibžda.

Kodėl apie tai prašnekome? Tenka pastebėti, kad dabartinėje viešojoje kalboje tai gana dažnai vartojamas ir daugelio pernelyg pamėgtas žodis. Bei vis dažniau suvokiamas kaip jungtuko ir pakaitalas ir vartojamas sinonimiškai, kad nereikėtų per dažnai kartoti jungtuko ir. Kalbos taisyklingumo požiūriu tai ne visada yra taisyklinga vartosena.

Galima įvardinti esminius šių dviejų jungtukų skirtumus. Jungtukas ir yra universalus: vienodai tinka ir rašomajai, ir šnekamajai kalbai. Juo galima jungti ir sakinio dalis, ir sakinius. Ir vartojamas ir vienarūšėms, ir nevienarūšėms sakinio dalims jungti – nesvarbus nei jų kiekis, nei kokia kalbos dalimi jos išreikštos.

Jungtukas bei dažniausiai vartojamas rašomojoje kalboje vienarūšėms sakinio dalims jungti – juo nesiejami sakiniai. Bei paprastai gali jungti tik dvi daiktavardžiais išreikštas sakinio dalis, kai jų eilėje daugiau nėra. Šis jungtukas turėtų būti vartojamas tais atvejais, kai jungia tik artimą ar panašią reikšmę turinčias sąvokas, pvz.: Paraiška turi būti patvirtinta mokyklos vadovo ir gydytojo parašais bei spaudais.

Jūsų parašytame tekste jungtukas bei atitinka visas išvardintas sąlygas? Tada ramia sąžine jį ten ir palikite. Priešingu atveju verta pagalvoti, gal vis dėl to geriau grįžti prie seno gero ir...

Parengta remiantis R. Miliūnaitės straipsniu „Jungtuko bei normos – užtemimui prasidedant“.

Akmenės rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Greta Rimkutė